Senosios Įpilties akmuo

Senosios Įpilties akmuo, vadinamas Aukuro akmeniu, Aukuru, Ponios lova (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 5248, senas registro kodas – M259K1, senas kultūros paminklo Nr. AR530) – mitologinis akmuo šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Senojoje Įpiltyje, 1,1 km į vakarus nuo kelio 218 Kretinga–Skuodas , Graistupio dešiniajame krante.

Aukuro akmuo prieš atkasant

Atkastas Aukuro akmuo

Aukuro akmuo (Ponios lova)

Turinys [slėpti]

1 Akmuo

2 Istorija

3 Literatūra

4 Šaltiniai

5 Nuorodos

Akmuo[taisyti]

Akmuo rausvo granito, netaisyklingos formos, pailgas rytų – vakarų kryptimi, 7,8 m ilgio, 5 m pločio, 1,3–1,5 m aukščio. [1] Rytinės akmens dalies paviršiuje yra 1,5 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi, 1,05 m pločio, iki 20 cm gylio įdubimas – Ponios lova. Rytinėje papėdėje iš po akmens išteka gydomąja galia garsėjantis šaltinis.

Teritorijos plotas – 170 m².

80 m į rytus Senosios Įpilties III piliakalnis-Marijos kalnelis, 0,4 km į pietus – pietvakarius – Senosios Įpilties piliakalnis-Pilies kalnas, 1,1 km į rytus – Naujosios Įpilties alkakalnis (Alkos kalnas).

Istorija[taisyti]

Akmuo vietos gyventojų žinomas nuo seno, laikomas nepaprastu, vadinamas Aukuru, Aukuro akmeniu, Ponios akmeniu.[2] Iš po jo ištekančio šaltinio vanduo buvo naudojamas gydymuisi.[3]

Seniau iš aukštumos šlaito kyšojo tik rytinė, 3,6 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir 3 m pločio akmens dalis. 2006 m. Senosios Įpilties bendruomenės iniciatyva visas akmuo atkastas, šalia įrengta atokvėpio vieta, pastatyta skulptūra „Žolininkas“ (autorius Tadas Šorys), lauko baldai, o 2007 m. – informacinis stendas.

Pagal dydį akmuo patenka į Lietuvos akmenų dešimtuką.

1960 m. žvalgė Juozas Mickevičius, 1963 m. – Lietuvos istorijos institutas (ekspedicijos vadovas Adolfas Tautavičius), 1992 m . – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas), 1994 m. – Vykintas Vaitkevičius, 2007 m. – Julius Kanarskas.

Nuo 1972 m. – respublikinės reikšmės archeologijos paminklas (AR530).[4] 2003 m. įregistruotas kultūros vertybių registro mitologinių objektų sąraše (M159K1), 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[5] Akmuo ir šaltinis sudaro kultūros paveldo objektų kompleksą (u. k. 28187).[6]

Pasakojama

ant akmens senovėje pagonys aukojo aukas.

ant akmens mėgusi gulėti ponia, kuri išgulėjusi jo paviršiuje įdubimą.

...